Birželio 14 d. minime Gedulo ir vilties dieną sustodami prie atminties versmių, kuriose tos baisiosios nakties – 1941- 06 -14 – pirmųjų sovietinių trėmimų žaizda neužgyja. Druskininkų “Atgimimo” mokyklos mokytojai ir mokiniai šią dieną mini kasmet – tradiciškai dalyvaudami šv. Mišiose Druskininkų šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje ir kviesdami prisiminti ir pagerbti tremtinius poezijos žodžiu, daina, šokiu, liudijimais. Trečiadienį, birželio 14 d., visi susirinkusieji dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo Druskininkų šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos kunigai. Po šv. Mišių šventoriuje prie tremtinių koplytėlės vyko Gedulo ir vilties dienai skirtas minėjimas “Vilties paukščiai”. Renginį pradėjo “Atgimimo” mokyklos mokytojos Dalios Urniežienės ir jos mokinių ansambliuko atliekama daina. Septintokai Nojus Kašlejus, Elzė Skausmenytė, Ernesta Frėzaitė, Kotryna Veščiovaitė, Silvija Matulevičiūtė ir aštuntokai Gabrielė Dos Anjos, Monika Čiurlionytė, Eivinas Marcelis atliko meninę kompoziciją. Mokiniai deklamavo eilėraščius rankose laikydami trispalvius paukštelius, vėliau juos prisegdami prie “Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų Sovietų Sajungoje” žemėlapio, taip pažymėdami lietuvių tremties vietas. 7c klasės mokinys Nojus Kašlejus paukštelius palydėjo daina “Oi sakalėli”. Mokytojos Valės Šmitienės šokėjai atliko šviesų, paukštelių plazdėjimo, laisvės dvelksmo kupiną šokį. Po to mažieji šokėjai visiems renginio dalyviams išdalino laiškelius su paukščio plunksna. Renginio koordinatorė mokytoja Lijana Lukošiūnienė pasveikino visus susirinkusius į šį minėjimą ir priminė, kad tai laiškas mums iš Sibiro, iš kur mažai kas sugrįžo. Mokytoja pakvietė pirmosios tremties bangos tremtinį Gintautą Kazlauską pasidalinti prisiminimais. G. Kazlauskas liudijo tremties baisumus papasakodamas savo mamos prisiminimų epizodus: kaip atsirado vagone Mažeikių stotyje su dviem mažais vaikučiais ir, pajudėjus jam į Sibirą, pajuto: “patekom į pragarą”; kaip išgyveno dukrelės Laimutės mirtį ir tik maldos ar Viešpaties malonės galia sūnelį Gintautą ištraukė iš mirties glėbio. O toks likimas buvo visų 1941 m. tremtinių. G.Kazlauskui teko su mama bėgti iš Sibiro, vėl būti įkalintam, ištremtam… Į Lietuvą pavyko sugrįžti tik Atgimimo pradžioje. G.Kazlauskas džiaugėsi, kad jo su bendraminčiais įkurtame Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje dabar dirba jauni žmonės, kurie tęsia švietėjišką veiklą. Jis teigė, kad džiugu matyti “Atgimimo” mokyklos mokytojus ir mokinius, tęsiančius šią birželio 14 d. tradiciją, kurią inicijavo mokyklos direktorė Danutė Časienė. G.Kazlauskas “Atgimimo” mokyklos bendruomenei įteikė knygų tremties tema. L.Lukošiūnienė padėkojo Rezitencijos ir tremties muziejaus įkūrėjui G.Kazlauskui už gyvą istorijos pamoką ir pakvietė žodį tarti “Atgimimo” mokyklos direktorę Aušrą Keturkienę. A. Keturkienė teigė: “Sunku kalbėti paklausius tokių skaudžių prisiminimų. Mums yra ko gedėti. Vis mažiau lieka tų, kurie liudija. Nuoširdžiai dėkoju mokytojams, kurie organizuoja tokius renginius, pasakoja mokiniams apie mūsų tautai tekusius išbandymus. Ta atmintis tebūna gyva jungtis tarp kartų. Laisvam žmogui svarbu ir pasiekimai ir netektys. Mūsų tremtiniai, kurie galėjo grįžti į Tėvynę, perdavė laisvės kibirkštį, kuri Atgimimo laikais įsiplieskė į laisvės ugnį. Gedulo ir vilties diena – galimybė pajusti lietuvių tautos vienybę.” L.Lukošiūnienė pakvietė renginį pratęsti dainuojančius tremtinius – Antaninos Laurenčikienės vadovaujamą Tremtinių ir politinių kalinių chorą. Choras atliko dainas, taip pat liudijančias tremties Sibire šaltį ir skaudų Tėvynės ilgesį. L. Lukošiūnienė padėkojo tremtiniams už širdį veriančias dainas. Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus darbuotoja Rugilė Lesniauskaitė padėkojo visiems susirinkusiems ir pagerbusiems tremtinių atminimą bei įteikė atminimo dovanėles “Atgimimo” mokyklos direktorei Aušrai Keturkienei, mokytojoms Lijanai Lukošiūnienei, Valei Šmitienei, Daliai Urniežienei, Vaivai Gintutienei bei ilgametei bendražygei Antaninai Laurenčikienei. Atminimo dovanėles išsinešėme visi: liudijimo žodžio skaudžią šviesą, laišką iš Sibiro su paukščio plunksna, kad atmintume: “Vyšnių žiedu moja stepių sniegas…”
“Atgimimo” mokyklos mokytoja Jūratė Šalengienė
