Projekto ,,Saugomos teritorijos – mūsų turtas“ vienas iš tikslų – ekskursija į Čepkelių raistą, kurios metu susipažinsime su augalija ir gyvūnija, išsiaiškinsime retas ir nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis, savo akimis pamatysime kraštovaizdį.
Spalio 22 dieną po pamokų, septyniolika 7-8 klasių mokinių, lydimi geografijos mokytojų Stasės Kirkliauskienės ir Nijolės Ruginienės bei rusų kalbos mokytojos Vilijos Šimkonytės, išvykome į Čepkelių raistą bei šalia jo esančias apylinkes. Pirmoji mūsų stotelė buvo naujai atidarytame Dzūkijos Nacionalinio parko lankytojų centre, esančiame Marcinkonyse. Ten pamatėme daugybę augalų ir gyvūnų iškamšų, esančių Čepkelių raiste ir jo apylinkėse. Lankytojų centre netrūksta ir technologijų, galima išgirsti paukščių čiulbėjimą, liečiamuose kompiuteriuose rasti informaciją, viską išsamiai ištyrinėti. Taip pat atkurta lietuviška dzūkiška troba, galima pamatyti senolių rankomis nupintų pintinių ir susipažinti su grybavimo ir uogavimo ypatumais .
Vėliau kartu su gide nuvykome į patį raistą. Važiuojant autobusu, gidė mums rodė ir pasakojo, kuriomis gatvėmis buvo vedamos karvės, kuriomis vaikai vaikščiodavo į mokyklą ir t.t.
Sužinojome, kad į raistą galime patekti tik lydint gidui arba turint specialų leidimą, nes šiose teritorijose ne tik nevykdoma jokia ūkinė veikla, bet ir stipriai apribotas žmonių lankymasis. Dabar rezervatų takeliais tevaikšto ir įvairius stebėjimus bei tyrimus atlieka mokslininkai, apsaugą vykdo inspektoriai, na, o kitiems lankytojams įrengiami mokomieji takai, kur visi, lydimi Rezervato darbuotojų gali pamatyti ir širdimi pajusti laukinės gamtos gyvenimą. Šį kartą į šią vietovę patekome su gide. Kai atvykome į Čepkelių raistą lipome į apžvalgos bokštą,iš jo vaizdas buvo tiesiog nuostabus, mokytojai ir mokiniai nepraleido progos įsiamžinti. Kai atsigrožėjome nuostabiu vaizdu, ėjome link pelkės. Gidė papasakojo kaip ši pelkė susiformavo, kokie augalai joje gali augti, kokie jau išnykę ir kuriuos reikia saugoti.Mokomuoju taku nuėjome apie tris kilometrus. Gidė supažindino su miške rastais grybais ir augalais, ar juos galima valgyti ar ne, kokia to grybo ar augalo nauda ir kokiomis savybėmis jie pasižymi, išaiškino kiekvieną randą ar sužeidimą rastą ant medžių. Ji parodė žmonių padarytos žalos pėdsakus, todėl į šį raistą ne kiekvienas ir gali patekti…
Apėję ratą ir grįžę atgal į Marcinkonis gražiai padėkojome gidei ir atsisveikinę pasukom link Druskininkų.
Pakeliui į namus užsukome į Margionis. Sustojome prie Skroblaus versmių arba,, Bobos daržo šalcinio‘‘. ,,Bobos daržo šalcinis‘‘ tik vienas iš daugelio Skroblaus šaltinių, bet būtent jis yra Skroblaus upelio ištakos. 1997 m. jis buvo paskelbtas hidrogeologiniu paminklu. Šaltinio vanduo – gėlas,skaidrus,bespalvis ir bekvapis. Jis yra apipintas legendomis.
Smagiai, galvas prisikovę žinių, grįžome atgal į Druskininkus. Akyse stovėjo visos gražios vietovės, manome,kad visi, tiek mokiniai, tiek mokytojos gana daug sužinojome, praplėtėme akiratį.Toliau laukia atsakingas darbas – ruošime stendą, skaidres.Paruoštą medžiagą pristatysime mokyklos bendruomenei.Ačiū visai komandai už darnų bendradarbiavimą.
7 a klasės mokinės
Dorotėja Dyburytė ir Vilmantė Kudelytė